Vanduo kapinių gėlėms : romanas
„Aš esu Violeta Tusen. Buvau užkardo prižiūrėtoja, dabar – kapinių prižiūrėtoja. Aš mėgaujuosi gyvenimu, aš jį skanauju mažais gurkšneliais, kaip jazminų arbatą su šaukšteliu medaus. Ir kai ateina vakaras, kai mano kapinių pinučių varteliai užrakinami ir raktas pakabinamas ant vonios kambario durų, aš atsiduriu rojuje.“
Violeta Tusen – kapinių prižiūrėtoja viename Burgundijos miestelyje. Jos kasdieną žymi ne tik laidotuvės, bet ir gyvųjų išpažinimai. Staiga viskas pasikeičia, kai vienas vyras ir viena moteris nusprendžia atgulti amžinojo poilsio šalia kits kito Violetos prižiūrimose kapinaitėse. Atgyja gyvųjų ir mirusiųjų ryšiai, ir tam tikros sielos, kartais atrodžiusios beviltiškai tamsios, pasirodo iš tikrųjų švytinčios.
Nepaisant našlaitės vaikystės ir nelaimių, kurių jai negaili likimas, Violeta nepalūžta ir moka džiaugtis mažais dalykais: rožių aromatu, jazminų arbata, katės glostymu. O narsus jos charakteris leidžia mums įvertinti paprastų žmonių grožį, jų simpatiškas ydas, kurios juos daro nepakartojamus. Tai ir jos iki graudumo mieli kapinių bendradarbiai, ir likimo jai dovanotas gyduolis, sodininkas Saša, artimųjų atstumtas dėl savo homoseksualumo, ir viso gyvenimo drauge tapusi Selija, kuri sunkiausiomis akimirkomis tampa tikru saulės spinduliu.
Ši knyga – tai ir meilės istorijos – įspūdingos ir neįsivaizduojamos, griaunančios, o gal ir stiprinančios. Vanduo kapinių gėlėms – knyga, persmelkta poezijos, švelnaus humoro, tai džiugi giesmė gyvenimui. Skaitytojas knygoje ras ir detektyvo elementų: skausmingą aiškinimąsi, kokiomis aplinkybėmis žuvo Violetos dukrelė.
VALÉRIE PERRIN (g. 1967) – prancūzų rašytoja, fotografė, scenaristė, dirbanti kartu su savo vyru režisieriumi Klodu Leliušu (Claude Lelouch).
Jos pirmasis romanas Les oubliés du dimanche („Sekmadienio užmirštieji“) pasirodo 2015 metais ir pelno 13 premijų, tarp kurių – ir „Šamberi“ premiją už pirmąjį romaną (Prix du premier roman de Chambéry, 2016). Antrasis romanas Changer l’eau des fleurs („Vanduo kapinių gėlėms“, 2018) taip pat pelnė nemažai apdovanojimų, iš kurių vieną įteikė Maison de la Presse – jo žiuri nusprendė, kad tai „jautrus romanas, knyga, kuri verčia juoktis ir verkti kartu“.
