Humanistinė šio rašytojo pažiūra į savo meto tikrovę ryškiai atsispindi jo romane "Nėra laiko nė mirti", kuriame taikiniu savo kritikai jis pasirenka vieną būdingą kapitalistinio pasaulio reiškinį: talentingas žmogus virsta savo "amato" vergu, garbės, valdžios ir pelno troškimas užgožia jame visus žmogiškus interesus.