Juodasis aksomas

Helena prisiminė, kaip buvo pakviesta į lavoninę atpažinti lavono, kaip stovėdama greta neštuvų tylomis linkčiojo galva bijodama, jog nesusivaldys ir sušuks iš džiaugsmo.
Dėl kieno mirties taip džiaugėsi Helena, kurios grožis iš pirmo žvilgsnio atėmė ramybę Forestui, garsiam psichiatrui ir rašytojui? Savo ruožtu ir jinai nelieka abejinga jaunam įdomiam amerikiečiui. Bet Helena atkakliai priešinasi užgimusiam jausmui, nes jaučiasi esanti neverta Foresto.
Heleną nuolat kankina iš praeities atsėlinanti baimė, kad nereikėtų atskleisti Forestui širdį draskančios paslapties... O šis atkakliai stengiasi rasti ryšį tarp Helenos ir keistos juodai vilkinčios, šiurpą keliančios nepažįstamosios, galbūt žudikės, pavojingos nusikaltėlės.