Johano jaunystė

1951 metais, nusprendęs rašyti romaną apie Konstantinopolio užkariavimą, garsiausias suomių rašytojas Mika Waltaris (1908-1979) pradėjo pasakojimą nuo Johano jaunystės. Parašęs beveik penkis šimtus puslapių ir pasakojimu nepasiekęs Konstantinopolio, rašytojas kūrinį atidėjo ir ėmėsi rašyti naują knygą, šiandien lietuvių skaitytojams žinomą „Mirties angelo“ pavadinimu. „Johano jaunystė“ – pirmasis „Mirties angelo“ variantas, pasak literatūrologų, galįs garsinti ne vieną rašytoją. Tai atskiras solidus kūrinys, galintis papildyti ir paaiškinti romaną „Mirties angelas“; jame Johanas prisimena audringą savo gyvenimo pradžią. Šis romanas buvo išleistas tik 1981 m., po autoriaus mirties.
Johanas Peregrinas, jaunas graikų raštininkas, kuriam nerūpi nei moterys, nei vynas, žinių troškimo genamas keliauja per politinių ir religinių konfliktų draskomą Europą. Sąžiningas, garbingas ir smalsus Johanas turi dinastinę teisę į Bizantijos imperatoriaus valdžią, bet netenka noro ja naudotis, pamatęs Bažnyčios vadovų ir imperatorių valdymo godulį, pinkles ir intrigas. Po Varnos mūšio pakliuvęs į nelaisvę ir susibičiuliavęs su sultonu Muradu, Johanas perpranta valdžios esmę ir islamo, besiskverbiančio į Europą, kultūroje. Romane vaizduojamas ir Murado sūnus, valdžiotroška Mechmedas, kuriam vėliau ir pavyks užkariauti Konstantinopolį; kova dėl valdžios, dėl meilės ir dėl tikėjimo įžiebia Konstantinopolyje ugnį, kuri ir praris didingąją sostinę. O kol kas jaunasis Johanas knygose ir žmonėse ieško gyvenimo prasmės.