Kol nenuėjau miegot

Minutėlę pabandykite įsivaizduoti, kad praradote atmintį. Bet kokio tipo ar stadijos – trumpalaikę ir ilgalaikę, aktyviąją ir pasyviąją, epizodinę, semantinę ar procedūrinę. Visiškai. Sunku, bet apytikriai įmanoma įsivaizduoti, kaip tokiu atveju jūsų gyvenimas pavirsta į akimirksnį trunkančių, tarpusavy visiškai nesusijusių epizodų virtinę. Tokią būseną tikriausiai būtų sunku netgi gyvenimu pavadinti, nes egzistencija prarastų bet kokią prasmę ir žmogiškąjį pavidalą. Nebebūtų jokios reikšmės, ar egzistuojame būtent tą vienintelę akimirką, ar metus, ar ištisus dešimtmečius. O ką jau kalbėti apie žmonijos istorinės, kolektyvinės patirties atmintį.

Britų rašytojas S. J. Vatsonas (Watson) sumanė atlikti eksperimentą ir minėtą sunkiai įsivaizduojamą akimirksnį praplėsti nuo ryto iki vakaro – maždaug tiek, kiek trunka žmogaus aktyvusis paros metas. Tokie laiko rėmai jau suteikia kur kas daugiau erdvės patyrinėti ir pafantazuoti apie psichologinę individo būseną sutrikus atminčiai – vienam iš stebuklingiausių ir paslaptingiausių žmogaus sąmonės komponentų.

Kaip rašytojas tą padarė? Šiemet vienu metu daugeliu kalbų, tarp jų ir lietuviškai, pasirodžiusiame romane „Kol nenuėjau miegot“ jis papasakojo nepaprastą moters, Kristinos Lukas, sergančios ypatinga amnezijos forma, istoriją. Keturiasdešimties su viršum moteris, kaip jai aiškinama, kadaise autoavarijoje patyrė sunkią galvos traumą. Ji kas rytą prabunda visiškai neprisimindama pastarųjų savo dvidešimties gyvenimo metų, netgi kaskart išgyvena sukrėtimą išvydusi savo atvaizdą veidrodyje – gerokai senesnės moters, nei ji iš tiesų žino ir jaučiasi esanti – mat jaunystės laikų patirties nuotrupas, tegu ir labai epizodines, jos sąmonė tebėra išlaikiusi. Bet kaip ji pragyveno šiuos kelis dešimtmečius? Ką veikė? Kokia jos profesija? Ar turėjo vaikų? Galų gale, kas yra jos vyras, kuris miega kartu su ja lovoje? Visa tai išsiaiškinti Kristina teturi vieną dieną – tol, kol nenueis miegot, nes atsibudusi ji vėl nieko neprisimins, kitą rytą vėl patirs tą patį sukrėtimą ir jai vėl teks iš naujo, kam nors padedant, rekonstruoti savo ankstesnį gyvenimą, kad... vakare atsigulusi į lovą ir pamiegojusi vėl jį pamirštų.

Situacija be galo paranki modeliuoti įvairias netikėtas psichologines situacijas ir sąmonės būsenas – juk moteris kaskart tarsi įmetama į jai svetimą pasaulį ir jos elgsena, jausmai, emocijos tokiomis keistomis aplinkybėmis reiškiasi prieš skaitytojo akis nelyginant savotiškoje psichologinėje laboratorijoje. Tą rašytojas ir daro: fiksuoja savo veikėjos nuostabą, sąmyšį, išgąstį, nusivylimą, nervinę įtampą, tarsi prityręs psichoterapeutas įsijausdamas į tikėtinus tokioje situacijoje atsidūrusio žmogaus potyrius.