Dešimtmetė Keilė Ren nekalba. Nuo tada, kai narkomanė mama išėjo ir paliko ją atokioje trobelėje, apsuptoje aukštų sekvojų, gyventi su žmogumi, pavojingu kaip pats blogis. Tyloje, vieninteliame prieglobstyje, Keilė renka žodžius, kurių galbūt niekada neištars, iš vienintelio likusio motiną primenančio daikto – žodyno.
Sjera Don – vieniša trisdešimt ketverių metų menininkė. Ji leido praeities gėdai nuslopinti dabartines viltis ir nusprendė slėpti savo skausmą kontroliuodama aplinkybes. Tačiau per dvyliktas dukters mirties metines Sjeros kontrolė ima irti, nes Dievas iš vaikystės laikų kviečia ją atgal pas save.
Apvaizdos suvestos draugėn, Keilė ir Sjera kartu patirs gydančio Žodžio – Jėzaus Kristaus – malonę.