Įsivaizduokite, kad vieną rytą jūs atsibudote ir supratote esąs... žiurkinas (arba žiurkė, nenoriu pažeisti lyčių lygybės principo). Įtariu, daugeliui pagaugai nubėgo - fe, šitie bjaurūs, šlykštūs, plikom uodegom graužikai? Bet neskubėkite, ar jūs kada nors niekindami žiurkes įvertinote, pavyzdžiui, tą faktą, kad jos sugebėjo išlikti poligonuose, kur buvo vykdomi termobranduolinių (vandenilinių) bombų bandymai? O kad taip ir jums toks prisitaikymas? Žodžiu, žiurkė - unikalus gyvūnėlis ir vertas, oi, kaip vertas rašytojų plunksnos... Ne, knyga nėra apie tai, kaip kas nors kada nors netikėtai ryte pavirto žiurkinu, ji yra tiesiog apie ŽIURKINĄ: jo gyvenimą, jo kovą - nuo pirmųjų gimimo minučių iki paskutinio cyptelėjimo. Pasakoti siužetą - beveik beviltiška, nors jis yra ir labai aiškus, visiškai be jokios mistikos. Vat gyvena žiurkinas, šen bei ten ieškosi maisto, "gamina" žiurkiukus, pjaunasi su žiurkinais ir kitais priešais. Jo gyvenimo kelias driekiasi per daugelį miestų, kaimų, netgi laivų. Ir visada šalia tyko priešas numeris vienas - žmogus. Šis padaras visaip galabija žiurkino giminę: neišgraužiamu cementu užtaiso plyšius, traiško batais, apipila verdančiu vandeniu, bet ir žiurkino giminės jam neužtenka - daug dažniau jis galabija savo gentainius, netgi ne kartą atiduoda juos ir žiurkėms pasimaitinti, ypač jeigu tie savieji bejėgiai, o apie negyvus net kalbos nekyla - imk, ėsk... Ši nedidelė knygutė - ne silpniems nervams. Joje daug natūralizmo, atavistiško žiaurumo. Autorius rimtai domėjosi žiurkių gyvenimu, todėl galima iš dalies pasitikėti netgi joje pateiktomis zoologijos žiniomis. Bet, anot autoriaus, paskutinė ŽIURKINO išpažintis nėra knyga tik apie gyvūnus, nors visiškai įmanomas ir toks supratimas ir prašoma, kad skaitydami neužmirštume, kad rašydamas autorius mąstė apie mus. Ir vis dėlto, kad ir kokia žiauri būtų žiurkė, ji neprilygsta žmogaus žiaurumui, vieninteliam žinduoliui, tyčia kankinančiam savo gentainius...