Žemaitės paslaptis
Žemaitienė nenutuokia Konstantino klaidos. Vyras nedegina nė vieno jos laiško, deda į krūvelę, jau bene pora dešimčių stalčiuje po marškiniais pakišta. Niekam nerodo, nesigiria, bet nenaikina. Kodėl taip elgiasi? Ar jis nebijo, jeigu kas perskaitys, sužinod?..
Kai Julija sutinka Konstantiną, visada klausia, ar degina jos laiškus, prašo žiūrėti į akis, prisiekti, kad taip darąs. Bet vyras šypsosi, pabučiuoja jai ranką, šelmiškai sako - betgi laiškai man skirti, darau, ką noriu. Ak, tu, šokasi moteris, neklausai manęs, tučtuojau degink, gali išeiti į svietą! Na ir kas? Nepasiduoda jis, ko tamsta bijai, ar mes kokie vagys, ar žulikai? Ar kam rūpime? Kai Julija ima iš rimtųjų širsti, sako, jog gėda jai ir dėl savo metų, ir jam prieš žmones nesmagu būtų, bičiulis numoja ranka, tepriduria - gerai, gerai, nebijok...
