Žemyn galva į Australiją

Ketvirtojoje Martyno Starkaus knygoje „Žemyn galva į Australiją“ pasakojama apie kelionę į Australiją su vienu pagrindinių savo knygų veikėjų Vytaru Radzevičiumi ir kitais dviem nuolatiniais bendrakeleiviais.

Įprastas Martyno Starkaus knygų, taip pat ir šios, bruožas – šelmiškas, intelektualus ir geraširdiškas humoras, su niekuo nesupainiojamas stilius, daugybės skaitytojų simpatijas pelniusi gyvenimo kelionės filosofija.

Įprasta šio ketverto keliavimo koncepcija – sąmoningai išėjus iš komforto zonos pamatyti kuo daugiau lankomų kraštų gyvenimo už paradinio fasado, ieškant ir randant tai, kas vienija viso pasaulio žmones, jaudinantys susitikimai su tolimiausiuose pasaulio kampeliuose sutinkamais tautiečiais.

Į šalį, kurioje yra viena uola, vienas koralinis rifas, viena opera ir milijardas musių, kurios gyventojai Šiaurės pusrutulio čiabuvių atžvilgiu vaikšto aukštyn kojom, šios knygos herojai nėrė žemyn galva kaip į neišvengiamą pavojų. Dėl drąsos užsiauginę ūsus ir barzdas, kad būtų lengviau aklimatizuotis tarp australų, kurie žiūrėtuose filmuose šiam vyriškumo atributui atrodė ištikimi kaip musulmonų pasaulio atstovai. Drąsos reikėjo dėl to, kad kaip visada lietuvių ketvertas ruošėsi keliauti ne vien turistams saugiai paruoštais takais, bet ir leistis į laukines, ne iki galo ištyrinėtas Australijos platybes, kuriose knibždėte knibžda pavojingų padarų – nors bėk nuo jų į vandenyną, kuriame svetingai iššiepę dantis laukia rykliai. Tačiau kelrodė žvaigždė ir vėl neapvylė – nors žadėtas automobilis, skirtas tūkstančiams kilometrų po Australiją, liko tik miražas, pagelbėjo supratingas nuomos punkto savininkas, iškart lietuvių asmenyje atpažinęs giminingas sielas, gera valia žengiančias už komforto zonos ribų; nors liko nieko nepešę opalų kasyklose, tačiau laimingai išsisuko nuo GPS siūlomos nakvynės (kas žino – galbūt amžinos) senelių namuose.