Žiedadulkių kambarys
Tarptautine sensacija tapęs lyriškas romanas apie merginą, patyrusią atstūmimo skausmą. 1997 m. knyga išsiveržė į Europos bestselerių sąrašus, o jos 23 metų autorė Zoë Jenny [g. 1974] atsidūrė literatūros pasaulio dėmesio centre. "Žiedadulkių kambarys" prasideda kaip brendimo istorija: kai Džo sueina vos treji metai, jos mama pabėga su meilužiu. Tėvas dirba naktinėje pamainoje, ir mergaitė dreba viena namuose, kurie kadaise buvo pilni juoko ir laisvos meilės, nuūžusios per Europą 8-ojo dešimtmečio pradžioje. Džo leidžiasi ieškoti meilės prasmės: būdama paauglė, įsivelia į pavojingus meilės ryšius ir eksperimentuoja su Ecstasy. 17-os metų ji nusprendžia susirasti mamą. Galiausiai, herojei suvokus, kokios kančios kamuoja jos motiną, įvyksta vaikystės fantazijų ir suaugusios moters tikrovės susitaikymas. Šiame romane jokios literatūrinės konvencijos neiškraipo jausmų tikslumo. Autorė suvokia: jei pasakys per daug, pusiausvyra bus suardyta, o dramatinis efektas išblės. Parašytas sklandžia ir įtaigia kalba, užuominomis išreiškiant sielos skausmą, "Žiedadulkių kambarys" tampa daugiau nei vaikystės istorija. Tai vienas iš pačių pirmųjų ir radikaliausių techno kartos romanų, nukreiptas prieš tėvus, auginusius savo vaikus pagal liberaliąsias 7-ojo dešimtmečio pabaigos nuostatas ir apibendrinantis to laiko dvasią. Literatūros kūrinys pavyksta tik tada, kai autorius kuo nors rizikuoja: šiuo atveju autorė rizikuoja apsinuogindama — papasakodama labai asmenišką istoriją.
