Žudant Dzeusą
Kas gali sieti graikų Dzeusą ir Amy Winehouse? Arba aguonos grūdą ir ledynus? Arba ledynų tirpimą ir senovės civilizaciją? Tapybą ir mėsos valgymą? Nerealius lūkesčius ir abejingumą? Idiotišką karą ir tyliai skaitomą eilėraštį, aidint šūviams? Banginį ir sugadintą tėvo motociklą, už kurį gavai į kailį?
Naujasis Mindaugo Jono Urbono romanas „Žudant Dzeusą" – tai asociacijų rebusas, nusidriekęs per žmogaus sąmonės ir pasąmonės lygmenis, kūrinys, iškeliantis praeities ir ateities probleminius ryšius. Tai skaudi ir beprotiška nužmoginimo istorija, kurioje visomis išgalėmis iš dabarties perspektyvos praeityje ieškoma stiprybės šaltinio.
Dėstytojas Martinas gyvena prie Arkties klimato kaitos epochoje. Į Arktį veržiasi invazinės valstybės, trokštančios išgauti naftą. Tirpstant ledynams ir smengant dirvožemiui į vandenyną, atsidengia nežinomų milžinų civilizacijos kaulai. Tačiau atrodo, kad pasaulio nejaudina žmonijos ištakos. Kol Martinas gręžiasi į praeitį, žmonija gyvena dabarties ambicijomis.
Martinas pamažu atitolsta nuo realybės ir vedinas metafizinio ilgesio vis dažniau per buities detales asociatyviai junta sutrūkinėjusį ryšį su tėvu, vis grįžta į praeitį ir išgyvena vaikystėje patirtas traumas. Tai nenutrūkstamų skaudžių patirčių grandinė, veidrodiškai atsikartojanti Martino dabartyje.
Bėgdamas nuo beprotybės Martinas imasi literatūrinių bandymų. Užsidaręs namuose nuo karo gausmo kuria legendą apie atrastos milžinų civilizacijos kapavietę. Jis literatūriškai bando įkvėpti archeologinėms iškasenoms gyvybės, kuria pasakojimą apie jų gyvenimo būdą nė nesuprasdamas, kad iš tikrųjų per šią istoriją atkasa savo gyvenimo istoriją.
Mindaugas Jonas Urbonas – vienas įdomiausių jaunosios kartos rašytojų, 2016 metais debiutavęs novelių knyga „Dvasių urna", 2017-aisiais išleidęs romaną „Šimtmečių melancholija".
