Anot menotyrininkės Ramintos Jurėnaitės, menininkas skubėjo dirbti taip godžiai, kaip ir gyventi. Visada radęs laiko žmonėms, turiningam „nieko neveikimui”, klajonėms, vynui ir pašnekesiams, jis paliko daugiau darbų, nei bet kuris disciplinuotas autorius. Tapyba, piešiniai, rašymas per neilgą Antano Martinaičio gyvenimą pasipila neįtikėtinai gausiai. Šalia gausybės išbaigtų kūrinių liko ir nemažai nebaigtų ar tik pradėtų paveikslų, esė, eilėraščių, apsakymų, romanų… Šalia tapybos, piešinių ir poezijos yra daugybė motyvų, nuotaikų, įvaizdžių ir formos paralelių. Be to, paveiksluose yra literatūriškų juokų, ironijos, grotesko, epiškų sakmių. Kai kada paveikslo siužetas atitinka trumpos pjesės ar eilėraščio kompoziciją.
Leidinyje rasite įžanginį menotyrininkės Ramintos Jurėnaitės straipsnį, menininko darbų reprodukcijų, ištraukų iš jo laiškų motinai Onai Martinaitienei, taip pat ištraukų iš jo poezijos rinktinės „Paskui medinį arkliuką”. Leidinio gale – biografija, personalinių ir grupinių parodų sąrašas, straipsniai ir recenzijos apie menininką, reprodukcijų sąrašas it kt.