Dailėtyra: teorijos, metodai, praktikos

Apsisprendus parengti lietuvišką dailėtyros vadovėlį, siekta suderinti pasaulines mokslo teorijas su vietos profesinėmis praktikomis ir sprendimais, todėl išsikelti šie tikslai:

1) apžvelgti šiuolaikinėje dailėtyroje taikomas teorijas, jų esmę, istorinį ir šiandienį kontekstą;

2) pristatyti teorijos ir metodo ryšį;

3) pateikti teorijos taikymo dailėtyroje pavyzdžių;

4) susieti teoriją su Lietuvoje viešai prieinamais dailės objektais.

Šie tikslai lėmė kiekvieno skyriaus struktūrą ir bendrus viso vadovėlio bei atskirus kiekvieno skyriaus uždavinius. Bendrieji uždaviniai kyla iš dviejų pirmųjų tikslų. Visų pirma, reikėjo atrinkti dailėtyrai aktualias teorijas. Iš esmės yra keturios grynosios dailėtyros prieigos: tai formos ir stiliaus teorijos, ikonografija ir ikonologija. Visos keturios, papildytos ne teorine, o tyrimui būtina medžiagų, technikų ir technologijų apžvalga, pristatytos pirmoje dalyje. Ilgas buvo dailėtyros teorinių skolinių sąrašas, sudarytas remiantis profesijos būtinybe ir potencialu, tačiau dėl ribotų išteklių teko apgailestaujant atsisakyti skyrių, pristatančių kultūros studijas, hermeneutiką ir fenomenologiją. Šis sprendimas nereiškia, kad dailėtyroje esama svarbių ir ne tokių svarbių prieigų, bet pripažįsta siekį parengti panoraminę teorijų apžvalgą, juolab kad apžvalgos gelmę reglamentuoja vadovėlio žanras.