Debiusi ir XX a. muzika

Klodo Debiusi kūrybiniai atradimai susipynę su jo asmeninio gyvenimo vingiais, todėl kiek platesnė įvykių apžvalga turėtų padėti geriau suvokti šio menininko kūrybos tikslus ir įkvėpimo šaltinius.

Kompozitorius gimė neturtingoje šeimoje, tėvas buvo smulkus pirklys, motina siuvėja. Jis niekada nelankė mokyklos – tėvai jį mokė namuose. 1870 metais, Prancūzijos-Prūsijos karo metu, šeima kartu su K. Debiusi tėvo seserimi pabėgo į Pietų Prancūziją, kuri sūnėnui surado pirmąjį fortepijono mokytoją, italą muziką Jeaną Cerutti[3]. Kompozitorius neblogai grojo jau devynerių, tuo tarpu dešimties metų įstojo į Paryžiaus konservatoriją, kur mokėsi pas žymius pedagogus: A. Lavignacą (solfedžio), A. Marmontelį (fortepijoną), E. Durandą ir E. Guiraudą (harmoniją), C. Francką (kompoziciją). Būdamas 12 metų jau grojo F. Šopeno koncertą fortepijonui. 1884 metais, baigdamas konservatoriją, gavo Romos premiją už kantatą „Sūnus palaidūnas" (L‘enfant prodigue), kurios dėka keletą metų gavo progą mokytis Italijoje. Tuo periodu K. Debiusi nemažai keliavo, aplankė vietoves, pavyzdžiui, Italiją, Vieną bei Rusiją, kurios pasireiškė ir jo kūryboje (ypač jaučiama rusų kompozitorių įtaka jo muzikinei kalbai).

Nuo 1888 metų Prancūzijos nacionalinės muzikų draugijos, nuo 1909 m., Paryžiaus konservatorijos aukštosios pedagogų tarybos narys. K. Debiusi kaip muzikos kritikas rašė muzikos straipsnius spaudoje – „Revue Blanche“ (1901), „Gil Blas“ (1903), „Revue Musicale S. I. M.“ (1912-1914). Jis garsėjo šmaikščiu ir kandžiu stiliumi, tikslia kalba, nesitaikstymu, geru humoro jausmu. Muziko kritikos straipsniai buvo surinkti ir išleisti knygoje „Ponas Croche, antidiletantas" (1923) (Monsieur Croche, anti-dilettante).