Subjektyvus laikas jau negrįžtamai supainiotas su fotografiniu laiku, privati atmintis užleidžia vietą kolektyvinei fotografinių vaizdų atminčiai. Palaipsniui vaizdai išstumia mūsų gyvenimus. Siekiant šių procesų ir sąvokų aiškumo, tenka nuolat grįžti į talpius, neišsemiamus šeimyninių, meninių, socialinių, politinių fotografijų archyvus. Tenka veltis į atsinaujinančias šių vaizdų kovas, brėžti jų ateities scenarijus. Tai nesibaigiantys fotoregos pratimai, kuriais prasideda nauja diena. Vieni iš mūsų rašo detektyvinę fotografinio vaizdo istoriją, kiti prie krūtinės glaudžia fotoaparatą, kažkas rūšiuoja nebesuvaldomą savo asmenukių kolekciją, kažkas silpnais pirštais smulkiai plėšo senas savo jaunystės fotografijas.
Virginijus Kinčinaitis