Knygoje apžvelgiama Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Vakaruose atsidūrusių ir vėliau ten išaugusių kelių kartų lietuvių dailininkų kūrybą, apimanti 1944-1990 m. laikotarpį. Visų apybraižų autorius ypač domina bendrieji lietuviškųjų tradicijų, tautinio tapatumo ir įvairių krypčių Vakarų meno sandūros klausimai, išeivijos tapybos, skulptūros ir grafikos modernėjimo procesai, sąlytis su pasauliniu
XX a. menu.