Monografija skirta vakarietiškai Indijos meninės kultūros recepcijos istorijai. Nagrinėjamas laikotarpis - nuo antikos iki XX a. pradžios. Analizuojama intelektinėje ir meninėje Europos tradicijose aptinkamos vizualiosios indiškumo reprezentacijos ir Indijos vaizdiniai, kurie padėjo ne tik geriau pažinti, bet ir tikslingai konstruoti Indijos kultūros vaizdą. Siekiant išryškinti abu šiuos Indijos pažinimo aspektus, Indijos meno recepcija, nagrinėjama kaip Vakarų episteminių projektų istorija, kuri leidžia atskleisti Vakaruose istoriškai susiklosčiusias Indijos meninės kultūros pažinimo strategijas ir tiesioginę jų priklausomybę nuo kultūrinės ir intelektinės Vakarų savivokos. Siekiant pagrindinių monografijos uždavinių tiriami svarbiausi vakaruose susiformavę Indijos kultūros ir meno suvokimo bei interpretavimo modeliai, išryškinama šių orientalistinių modelių reikšmė Vakarų kultūrinės savivokos ir tapatybės projektams, aptariami Indijos vizualiosios kultūros recepcijos pokyčiai Vakarų menotyroje, kritiškai gvildenamos ideologinės Indijos meno istorijos konstravimo Vakaruose ir Indijoje nuostatos.