Baigiantis XX a., Lietuvos fotografijoje išryškėjo svarbūs pokyčiai: dalis tuomet sukurtos fotografijos tradicijų ir apskritai neatitiko įprastų fotografijos meniškumo kriterijų. Fotografai ir kiti menininkai, atsiriboję nuo ekspresyvios vaizdinės formos ir humanistinio turinio, vyravusių lietuviškoje fotografijoje nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio, ėmė kurti neišraiškingą fotografiją, skatinančią refleksyvų požiūrį į žmogų ir jo aplinką. Tokia fotografija, peržengus santykinai siauras meninės fotografijos ribas, tapo bendro Lietuvos šiuolaikinio meno lauko dalimi ir įsiliejo į pasaulines šiuolaikinės fotografijos tendencijas.