Renuaro gyvenimas

Renuaras niekad nei pavydėjo, nei pavyduliavo, jo nekankino nei garbės troškimas, nei kartėlis, nei pagieža,-joks tų jausmų, kurie yra pačio banaliausio, eilinio žmonių nelaimingumo priežastis. Jis nepažino nė didžiųjų kančių, kurias patiria siekiantieji absoliuto, nesikamavo tuo, kas plėšo pernelyg sudėtingas natūras. Viskas jam buvo paprasta. Viskas jame buvo paprasta. Į būties nemalonumus jis žiūrėdavo giedrai; tačiau nesuklyskime: šypsnys irgi-tam tikra narsumo forma. Svarbiausia-jis mokėjo mylėti-visai betarpiškai, įstabiai nemotyvuotai. Čia jo didžioji paslaptis. Jo paslaptis ir jo pamoka.