Nijolė Vilutytė iš prigimties monumentalistė. Jos dvasiniam polėkiui visada reikėjo didelės erdvės. Šį jos polinkį anksti pastebėjo dėstytojas Jonas Švažas, kuris pasiūlė keisti specialybę ir iš tapybos pereiti į monumentaliąją dailę. Gyvenimo išbandymai, tikėjimas ir viltis subrandino Nijolės asmenybę. Ji žino, kas yra auka. Jai tapo pakeliamos visos gyvenimo uždėtos naštos, atrodo, viršijančios jos trapios natūros galimybes. Anksčiau meistriškai įvaldyta forma įgijo gilų turinį. Menininkės nueitą kelią galima būtų apibūdinti kaip kryptingą judėjimą tobulumo link.