Aisčio poezijoje susipina romantinės ir modernistinės tendencijos, nuoširdumas ir ironija. Ryški pačios poezijos, kūrybos refleksija. Eilėraštis kuriamas ne tik kaip asmeninių jausmų raiška, bet ir kaip autonomiškas pasaulis, paneigiantis realybės dėsnius. Šią tendenciją rodo polinkis į rafinuotą, pasaką primenantį vaizdą. Į savo lyriką J. Aistis įtraukia ir Vakarų Europos kultūrinį paveldą: nevengiama folkloro stilizacijos, tačiau dažni ir viduramžių, renesanso kultūros įvaizdžiai. Eilėraščio forma labai preciziška, mėgstami kanoniniai, didelio meistriškumo reikalaujantys žanrai – sonetas, rondo.