baltos vaivorykštės

Lidijos Šimkutės poetinė kūryba – itin originali. Ji pasižymi lakoniška ekspresija, atsiverčiančia tylai, erdvei ir paslapčiai. Pačiuose eilėraščiuose ir erdvėje aplink juos glūdi kažkas neištarta ir neišsakoma. Jų įvaizdžiai juslingi ir lankstūs. Poetiniai akcentai perkeliami nuo mažyčių prie neaprėpiamų dalykų, tekstams būdingas jautrus bei rafinuotas spontaniškumas. Leksika aiški, žodžiai tikslūs, pirmapradžiai ir dažnai įgyja simbolio švytėjimą. Eilės persmelktos universalumo, o metaforos atskleidžia dvilypį procesą. Poetė yra nusistačiusi prieš dogmatizmą, ji renkasi laisvę savaip rafinuotai reikšti mintis.