Kosto Černio geriausioji poezijos dalis filosofinės krypties, joje teocentriškai apmąstoma būtis, vienatvė, kankinanti mirties nuojauta. Elegiška nuotaika gaubia tėvynės, iškylančios kaip kontrastas Baikalo gamtai, prisiminimus. Poetas paliko ir tapybos darbų.
