"...juokdarystė, kuri daugiau šaiposi iš savų ir svetimų silpnybių ir niekšybės, negu sielojasi dėl jų, ydingam žmogui gali sužadinti begėdišką norą girtis savo ydomis ir šaipytis iš jų. Užtat švelnios prigimties žmonės, karštai mylį dorovinį skaistumą, labai greit prieina prie to, kad visame kame, kas yra juokingo, absurdiško ir smukmeniško, mato tik niūrų, slegiantį prieštaravimą dorovei ir aukščiausiajai žmogaus vertei: nepasitenkinimas savimi ir pasauliu nusveria viską, kas humore gali būti linksma. Jų humoras liūdnas, darosi visiškai beviltiškas, pereina į hipochondriją ir melancholiją...