Taško bedugnės

Du rašytojai, du prozininkai-poetai... Kažkuo panaši situacija: pernai – storas romanas, pavadintas „Kaip ir anuomet“, skaitytojo sąmonėje „galutinai“ įtvirtinęs L. Gustainį romanistą, šiemet – gana kuklus poezijos rinkinys. Skirtumų, žinoma, esama, ir esminių: E. Liegutė dažniausiai – taupi pašnekovė iš dzūkų pušaitėmis karūnuotų ir žuvingais tvenkiniais knibždinų Kabelių, L. Gustainis – žemaičiuoti dar nepamiršęs žmogus Kaune; moteris, mokanti prakalbinti tylą tiesioginiu sakiniu, ir vyriškis, gebantis tiesiog pribloškti skaitytoją savo teksto vaizdiniais bei faktologija, kažkaip aršiai įsukantis visus į nesibaigiantį laiko, herojų ir jų pavidalų karnavalą.

Tebus visa, kas čia pasakyta, – apie prozą.

Bet štai – oranžiškai rusvas „Taško bedugnės“ viršelis su tikru „tašku“ per vidurį, kitaip tariant, su to paties L. Gustainio Palemono keramikos gamyklai sukurto keraminio pano nuotrauka. Trečiasis septynių knygų autoriaus bandymas prisibelsti į mus eilėmis, kurios nuo seno juk „atiduotos“ lyrikos žanrui. Tačiau lyrika pagal L. Gustainį – nebūtinai lyrizmas: „gražių žodžių nekenčiu / aprašyti jausmai pražūva / kaip laisvę apgynę kareiviai, / jie lyg varvekliai nuo stogo / prismeigia sielą, / ir kai sako – / myliu vasaros rugiagėlę, / ar įmanoma tuo patikėt?“ (p. 32).

Rinkinys, panašiai kaip ir V. Rudžiansko naujausioji poezijos knyga „Nuo do iki do“ neskaidomas skyriais, provokuoja skaityti ištisai, be pauzių ar stabtelėjimų. Vis dėlto tam tikros takoskyros esama: knygos pradžioje – tekstai, sukurti apmąstant prasmes ir vyksmą per simbolius, ryškią metaforą bei L. Gustainiui būdingus pasikartojimus, o nuo „pusiaukelės“ daugėja „įsilingavimo“ – supratingam ir palaikančiam skaitytojui gana mielos lingvistinės žaismės, ironijos, grotesko, kuris sykiais padvelkia pačiu tikriausiu absurdu, nors kiti gal sakytų, jog tai – tik pokštas, bandant prisibelsti į kurčiąjį bent jau per tarmės etnografiją: „nubrazdavo / bruišos brotinėliai / akmeną – / gaisri brėkšma / išbudino akmens tamsybę – / brunkso laiko bręsmas / akmeny / brėkšmoj gaisioj / nakty gilioj / ir / tūkstančiuos mėnulių“ (p. 95). Arba: „pažliūga malvynė/ breišos kepenyse / papilvėj vėsmė – / blėžuoja pusmiris vienužis – // į šviesulių debesynus deivoja / per degmatį speigynę tamsą – / nedyla geida į Kiniją daustis“ (p. 93). Ir kuo čia jums prasčiau už „bromą, atvertą ing viečnastį“, broliai lietuviai?

O vis dėlto L. Gustainio naktivaikštos, krivailos, baulytojai bei kitokie alaušai, įsigudrinę įsibeldenti, įsipūsnoti ir įteniūgoti į eilėraščio terpę, nors gana ekspresyvūs ir daugtūrojantys, mano galva, pralaimi poetinį susirėmimą, kai su jais „lošia“ koks nors bėgantis (nes išsigandęs) seneliukas: „visa ateitis jau praėjo – / sustotų kryžkelėje tarsi bažnyčioje – / netektys, kraujas ir pykčio akmenys / seniai susilydė / į šitą nesibaigiančią meilės sekundę“ (p. 31).

Senukas, nors ir nubėgęs, lieka, o „nusiminimo meškos, nuleliojusios į sambrėškio miglas“ (p. 96), neilgai tedilgsi ir tesalvena. Bet tai tik mano nuomonė...