Bučiuoju tamsą
Bučinys – tai būdas intymiausiai sujungti žmones, nebūtinai vienas kitą pažįstančius ar suprantančius. Tai – sukrėtimas… Tai ypatinga esatis su emociniu užtaisu, jai nereikalingas visapusis situacijos supratimas, didelis pasirengimas ar gabumai… Tai – širdies darbas.
Dvidešimtas amžius buvo, ko gero, vienas iš neramiausių, kuriuos teko išgyventi mūsų planetai. Iš visų atradimų, kuriais pasižymėjo šis šimtmetis, bene didžiausias buvo žmogaus pasąmonės tamsiųjų gelmių pažinimas. Ši naujai atsivėrusi erdvė pavertė viską, ką iki tol manėme apie pasaulį, anachronizmu.
Kiekviena šalis, kiekvienas žmogus privalo atlikti pjūvį, kuris atvertų šį naują pasaulį. Airija, kaip mažas, uždaras vienetas, galėtų būti geras pavyzdys. Mes, kaip ir dauguma mūsų XX amžiaus pradžios amžininkų, ilgai vengėme pripažinti tamsą, kuri yra esminė žmogiškosios būties dalis. Viskas, pradedant politika ir baigiant religija, buvo apgaubta šviesos aureole. O kas mes iš tiesų esame socialine, psichologine, seksualine prasme, buvo nutylima, pasąmonės pasaulis buvo užsklęstas ir ignoruojamas. Tai – viena iš priežasčių, kodėl XX amžiaus pabaigoj mes atsidūrėme tokioj sumaišty ir nežinioj, kai iš palėpių, rūsių, užkaborių ir iš kiekvieno angelams kurtos architektūros plyšio ėmė lįsti vis nauji siaubai ir pabaisos.
Vienas iš svarbiausių mūsų dabarties uždavinių – pripažinti tamsą ir susigyventi su ja, nes ji yra neatskiriama mūsų, žmogiškųjų būtybių, dalis. Ši knyga – tai bandymas įvardyti problemą ir atrasti būdus, kaip kiekvienas iš mūsų galėtų pažvelgti į savąją tamsą. Bučiuoti tamsą – tai siekti jos, priimti ją ir prisijaukinti.
