XX a. pabaigos "įtūžusio" jaunuolio (labai neseniai vadinto geriausios visuomenės privilegijuota klase) karščiuojanti poezija apie vaikystę, nužmoginantį kareiviavimą, nykų savo amžių, kuriame "bjaurumas triumfuoja'. "Griuvėsiai - patogiausia kultūros kalba" - teigia poetas, pasirinkdamas atitinkamą eilėraštį: ekspresyvūs, retsykiais prie siurrealizmo priartėjantys vaizdai, suirus ir suprozinta forma, pabrėžtinai šiurkščios intonacijos. Bet jų potekstėse - graudus ir ilgesingas lyrizmas, nes eiliuojama tam, kad nebūtų baisu, kad mažiau skaudėtų, nes visa tai - iš ilgesio.