Iš viso gyvenimo

Jeigu būčiau rašiusi krauju, ar skaitytum mano raštą tu?" – tai ne tik drąsus klausimas, tai kvietimas atviram pokalbiui, ko paprastai trūksta žmogui bet kurios epochos rėmuose. Mes pavargstame nuo kasdienybės naštos ir švelnus eilėraščio skambėjimas atveria duris į poilsio kambarį, į pasikalbėjimą su savimi. Taip teigia niekam nežinoma poetė, Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narė Inutė Litvinaitienė, išleidusi ne tik šį eilėraščių rinkinį, bet ir dar penketą prozos knygų.

Poema MALDA, LAUKNEŠĖLIS, PRIEŠISTORINĖ ŠAKNIS, o ir kiti eilėraščiai kupini dvasinio lyrizmo, jie primena kas mes, iš kur atėjome, kokie įsipareigojimai riša su šventu vardu Lietuva, su šeimos vertybėmis, per šimtmečius ugdomų prie galingų ąžuolų kamienų. Knyga kuria įvairiaspalvį - ne iliuzorinį – gyvenimo paveikslą, jausmų amplitude nusidriekusį per visus žmogaus būties ciklus.

Aš ateinu iš ąžuolo šaknies,
Žilvičio dvelksmo, beržo paslapties,
Žaltvykslės užkeikta supuosi ant šakos,
Ne laumė, bet iš laumės ėmusi pradžios...

sako autorė ir tuo tarytum įprasmina visų Lietuvos poetų prigimties grožį, išsilukštenimą iš gamtos ir gyvenimą gamtos prieglobstyje kaip aukščiausio dvasingumo prievolę.

Pasaulis nuostabiai gražus ir tyras, tačiau mūsų nuolat svetimėjančioje būtyje tylus kvietimas „Atsisėskim į vėsią žolę..." skamba kaip šviesios rytdienos, kur nebus prievartos, karų, naikinimo, pažadas, nes dar „laikome rankoj po saulę''. Nors šie paprasti žodžiai parašyti 1985 metais, bet jie jaudina ir dabar, nes poezija – sielos gelmių angelas - peršoka laiko erdves, švelni, gundanti ji kasdien reikalinga kiekvienam kaip gyvas ir tyras šaltinio vanduo.

Eilėraščių nuoširdumas bendražmogiškas - tai puiku, bet šitoje knygoje yra ir tokių momentų, kur autorė tarytum apsimaino kūnu su negalią išgyvenančiu žmogumi, mintimis susitapatina, tampa kenčiančiu, prakalba jo balsu ir tada turi galimybę išsakyti šiurpią paslaptį:

Ak, slauge, slaugute, tau nesuprasti,
Ko trokštu ir ko taip ilgiuos.
Šią naktį tikrai mane turi surasti
Mano nuotaka... tik ne sapnuos.

Jos žingsniai lengvi - lyg šiugždintų šieną
Atplaukiančiu mėnuliu...
Eutanazija, meile! Šaukiu tave vieną,
Nes kitos... Juk kitos neturiu.

Keliomis autentiškomis nuotraukomis autorė bando įprasminti žmogaus būtį šitoje Žemėje, o unikalūs fantastinio ufonautų buvimo pėdsakų įspaudai Palangos smėlyje ne tik maloniai jaudina savo gyvybingumu, bet ir žada kūrybingumo antplūdį kiekvienam, kas panorės tik juos pamatyti.