Vabalas smegeninėje. A Bug in the Brain
„Niekaip negaliu suvokti, kodėl rašantį žmogų užklumpa tokia bėda – užvaldo įžūlus noras savaip perkurti pasaulį“, – savo šeštojoje, dvikalbėje poezijos knygoje „Vabalas smegeninėje/A bug in the brain“ svarsto poetas, žurnalistas, dailininkas Jonas Jackevičius. – Gal tai tik rašančiojo vaizduotė?“ Tad, pasitelkęs į pagalbą tą savitą vaizduotę, poetas laužo, lanksto, kraipo, ornamentuoja bei konstruoja savo eilėraštį, įpindamas į jį iš pirmo žvilgsnio, regis, tik pačiam poetui atpažįstamus istorinius, filosofinius, mokslinius ar meninius kontekstus, kuriuose atsiduria ir iš praeities atklydęs dervišas, ir dabarties žmogus, nualintas stresų, todėl priverstas kreiptis pagalbos į psichoanalitiką. O psichoanalitikas, įsuktas į begalinį gyvenimo ratą, nelabai kuo gali padėti.
Taigi rašytojo vaizduotė ne tik nubloškia skaitytoją į keistą, absurdišką, siurrealizmu dvelkiantį eilėraščio pasaulį, paremtą, regis, tik paties autoriaus vidine logika, bet ir leidžia smegeninėje apsigyvenusiam vabalui keisti šeimininką ar aplinką, kurioje šis atsiduria. Ir jokie psichoanalitikai, apsilankymai Kapadonijoje ar Raudonosios jūros kronikų studijavimas čia negelbsti. Tačiau ar iš viso reikia ką nors gelbėti? Padėti skaitytojui suvokti, užvesti jį ant kelio? Juk ir pats poetas teigia, jog „skaitytojui nebūtina iki galo suprasti, kas parašyta, o pirmiausia jis turėtų nustebti, supykti ar bent jau susinervinti“.
J. Jackevičiaus knyga „Vabalas smegeninėje“ išsiskiria savo pavadinimu. Vabalas atlieka transformacijos funkciją. Jau F. Kafkos apsakyme „Metamorfozė“ susiduriama su transformacijos galimybe, kai, vieną rytą atsibudęs, veikėjas suvokia esąs vabalas. Žmogaus virtimas vabalu rodo regresą, aukštesnės gyvybės formos virtimą žemesne. J. Jackevičiaus vabalas, atsidūręs smegeninėje, ne tik beprasmiškai mataruoja kojytėmis ar kartkartėmis mėgsta pačiuožti ant savo vabališkos sėdynės, bet ir leidžia transformuotis, kisti sąmonei, kuri gali keisti ir savo savininką, ir jo kalbą. Taip kuriamas ornamentuotas eilėraščio vaizdas. Gėlės, vabalai, žemė ir rojus tampa kvadratiniai, kūnas – sunkiai beatpažįstamas – įgauna origamio pavidalą.
