Šviesoraščio takais

"Šviesoraščio takais" - tai esė rinkinys apie meninę fotografiją, jos kūrėjus ir šios kūrybinės veiklos reikšmę visoje kultūroje. Įžanginėje dalyje aptariamos moralinės kūrėjų atsakomybės problemos.
Knygą sudaro penketas skyrių, atspindinčių būdingesnius profotografijos, fotografijos ir postfotografijos epochų bruožus. Profotografija - tai vizualūs reiškiniai iki fotografijos ir jų tolesnis vystymasis.
Suprantama, pačiai fotografijai, o ypač jos plačiai pasaulyje pagarsėjusiai lietuviškajai mokyklai, skiriama daugiausia vietos - nuo pirmųjų bandymų Lietuvoje 1839 m. iki šiuolaikiniame tarptautiniame Arlio festivalyje dalyvaujančių mūsų fotografų. Naujųjų laikų medijų jungimosi aspektu žvelgiama į pastaraisiais metais stiprėjančias postfotografijos tendencijas.
Mokslininkai ir fotografija - dar viena tema atskleidžiant fotografijos ne tik visuomeninę, bet ir mokslinę reikšmę. Autorius atskleidžia, kaip fotografija taikoma atkuriant senovinės architektūros pavyzdžius, sudarant itin tikslius žemėlapius, nustatant faktų autentiškumą kriminalistikoje.
Knygą pratęsia autoriaus ir jo fotožurnalistikos disciplinos studentų mintys apie šiuolaikinės fotografijos pobūdį ir paklausą.
Daug nusipelniusiems Lietuvos fotografijai ir jau Anapilin išėjusiems kolegoms atminti skiriamas paskutinis knygos skyrius.
Knyga iliustruojama autoriaus ir jo studentų fotografijomis.