Borisas Lazukinas suaugęs su aštuntojo dešimtmečio Vilniaus poetiniu gyvenimu. Rašė, mąstė, svajojo rusiškai ir lietuviškai. Mokėjo kalbėtis ir tylėti su moterim, Mėnuliu ir taure. Laikui bėgant vis gyvesnis darosi jį pažinojusiųjų ir mylėjusiųjų atmintyje. Knygos rankraščio nebuvo paruošęs, dalis rankraščių- nežinomose klajonėse.