Lengvi vienatvės atodūsiai ir Gyvenimas prieš gyvenimą (rinkinys)

„Rašydama tarsi įsileidžiu šviesą, pačiai pasidaro geriau. Dabar ir smulkmenose įžvelgiu šviesą. Žinau, kad jei atlaikai sunkiausius išbandymus, pragiedrėja.
Supratau, kad kančia nuskaidrina, atveda prie Dievo. Dievas gal neturi kito būdo, kaip žmogų atgręžti? Kada man blogai, esu arčiau Dievo, jaučiu jį.
Pažiūrėkit, kaip žmonės vieni kitiems padeda, kai įvyksta karai, žemės drebėjimai. Kaip jie viskuo dalijasi. Neturint turto, nebelieka gobšumo. Seniausiais laikais Dievas privalėdavo kaukštelėti žmonėms per galvas, kai jie imdavo pernelyg ištvirkauti, nutoldavo nuo jo. Nelikdavo kitos išeities, kaip tik marą ar badą užleisti. Tik pagerėja, ir vėl žmonės bėga nuo Dievo. Kančia žmogų priverčia pasijusti silpną, o silpnumas naikina išdidumą, egoizmą, savimeilę.“
Doloresa Kazragytė