Teigdamas pasaulio harmoniją, A. Maldonis laikėsi tradicinių švelnaus ir harmoningo poetiškumo lygčių. Jis rašė sklandžiais, tvirtais ketureiliais, pabrėždamas eilučių simetrijas, jų kylantį ir krintantį judėjimą, pauzes ir staigius užlaužimus... Jis plėtojo eilėraštį kaip vientisą intonacijos tėkmę, dar girdėdamas tolimus melodingumo atskambius, bet jau išsižadėjęs dainingų pakartojimų...