Mano kova bambino

Trumpų esė knygoje "Mano kova bambino" (1999, išleista Vokietijoje) antirutiniškai pateikiama kasdienė rutina, daugiausia fiksuojant pasikartojančias fiziologines būsenas (miegas, girtumas, žaizdos, vėmimas, ligos, persivalgymas, erotiniai geismai ir t. t.) Demaskuodamas banalybę ir bendras tiesas vienoje esė vardina ilgą sąrašą bendrybių, kaip antai: „kiškių uodegos trumpos“, „Dievo žodis šventas“, „ant baldų sėda dulkės“ ir t. t. Nekęsdamas tokių įsiėdusių vidurkio tiesų, savo tekstus formuoja nuolat neigdamas skaitytojo „lūkesčių horizontą“ ne tik visa pasakojimo strategija, bet ir mažiausiomis detalėmis (saliutas primena spermatozoidus, gimtadienis yra gimdymo diena, iš užantyje nešiojamos atvirutės atgyja šventoji ir t. t.) Dorovingas lietuvis įpratęs viešoje knygos erdvėje nerasti erotizuotų intymaus gyvenimo vaizdų. Tuo tarpu visas Kunčiaus patosas nukreiptas kaip tik tokiems vaizdams generuoti („Jau seniai aš nepatiriu gėdos jausmo“). Agresyvi retorika, manipuliuojant publika, kad būtų išprovokuota norima reakcija, – tokios prozos tikslas, nors jis ir nepripažįstamas („Aš niekada nenorėjau ir nenoriu nieko pasakyti“). Koketuodamas teigia nebijąs būti grafomanas, bet iš tiesų bando sugestijuoti savo ekscentriško pasaulėvaizdžio viršenybę prieš įprastą, normalų, nuosaikų.