Nuo rinkinio "Negeski, švyturio ugnele" autoraus atsisakyta primesto ideologinio teziškumo. Nors silabotoniką pakeitė verlibras, tačiau konkrečios detalės, elegiškas tonas sieja Matuzevičiaus poeziją su neoromantine tradicija. Eilėraštis virsta monologu, fiksuojančiu ir įspūdį, ir būseną; tylus susimąstymas pristabdo jaunystėje buvusį melodingą eilučių bangavimą. Dažnai eilėraštyje bandoma grįžti į pradinį laiką, į tėviškę, ieškoma tikslesnių detalių savitam tėvynės paveikslui, kurį neretai simbolizuoja konkretūs vietovardžiai. Tik gimtųjų namų pastovumas (tradicinė jo išraiška – vakarienės stalas) šildo nuvargusį, o atsakomybė tėvynei ir istorijai saugo nuo kasdienybės apnašų.