vienatvė šiam pasauly – tokia milžiniška
kad justi net iš lėto laikrodžio rodyklių
slinkimo.
žmonės pervargę
juos suluošino
meilė arba meilės stoka.
Rašydamas apie meilę grubus ir netašytas Charlesas Bukowski apsinuogina iki sielos gelmių. Šiame poezijos rinkinyje jis gaivališkai ir nepagražintai kalba apie dažnai nenusisekusius ryšius su moterimis – buvusiomis ir esamomis, meilužėmis, kekšėmis ir nepasiekiamosiomis. Gyvastingu, šiurkščiu ir autentišku balsu eilėraščiuose taip pat prabyla nuolatiniai barų lankytojai, Amerikos darbininkai, atskalūnai ir nepritapėliai. Autorius anaiptol nepoetizuoja tikrovės, jis įžūliai, o kartais jautriai atsiverdamas plėšia nuo jos bet kokį paviršutiniškumą.
Charles Bukowski (1920–1994) – poetas ir prozininkas, vienų laikytas dievuku, įtakingiausiu savo kartos amerikiečių rašytoju, kitų – vulgariu alkoholiku, kurio eilės apskritai neturėtų būti laikomos poezija. Jo eilėraščiai primena trumpus apsakymus, stiliui būdinga šnekamoji kalba, ironija ir sarkazmas. Svarbiausias kūrybos bruožas – sąžiningumas, dėl kurio autorių galima mėgti arba jo nekęsti.