Mėlynos musmirės

Jolantos Sereikaitės sodriuose eilėraščiuose skaitytojas atras daugybę aliuzijų tiek ir į Vakarų, tiek ir į Rytų kultūrinius kontekstus. Santykis su pasauliu šioje poezijoje skleidžiasi per jautrų ir įdėmų žvilgsni: subjekte grožisi jo nevientisumu, paslaptingumu ir ryškumu, o patiriamos tikrovės ženklai atveria ir pačios stebėtojos gilesnius savasties klodus.