Miegančios chimeros (su defektu)

Įstabiuose Elenos Karnauskaitės poetiniuose monologuose kasdienybės pilkuma nepastebimai įgyja gausybę autentiško grožio atspalvių. „Momentiniame“ Elenos eilėraštyje pajūrio gamtos vaizdai sugyvena su atminties balsu, o kultūrinė refleksija – su asmeninės biografijos stigmomis. - Rolandas Rastauskas


Elenos Karnauskaitės poezija yra neapčiuopiama žodžiais, bet pajuntama kaip požeminiai virpesiai. Kažkur tolumoje išsiveržė ugnikalnis, o čia iš magmos ji lieja lavos skulptūras, kuriose atsispaudžia bažnyčių chimeros ir senelio paliktas languotas sąsiuvinis. Su niekuo nesupainiojamas balso tembras sukuria intymaus pokalbio atmosferą – pokalbio su savimi ir kitu kaip savimi. Labiausiai stebina, kaip poetei pavyksta suderinti tokį asmenišką kalbėjimą su įdėmiu pasaulio stebėjimu – tiksliais emigrantų piešiniais, traukinių tvarkaraščiais ir geografinėmis koordinatėmis. Toji navigacija nepadės karmos turistams, bet toms ir tiems, kuriems reikia poezijos, kad atgytų. - Laima Kreivytė

Elena Karnauskaitė – poetė, eseistė. Studijavo lietuvių bei prancūzų kalbas Vilniaus universitete. Yra išleidusi eilėraščių knygas Briedė jūroje (1990), Tiltas iš pelenų (2000), Iš smilčių (2004), Pasaulio krašte (2008), Ahrenshoopo sąsiuvinis (2009), Užpustomi (2013) ir esė knygą Ievos laiškai iš Galudienių miesto (2012).


Knygos dailininkas Gytis Skudžinskas

Viršelyje – Franzo Marco (1880-1916) paveikslo „Tigras“ fragmentas