Pavergtas protas: esė
„Skaitome Miłoszą, rašytoją, kuriam ryšių su gimtosios kalbos aplinka nutraukimas paliko neslopstantį skausmą ir nuolatinę abejonę dėl savosios būties prasmės. Skaitydami šį veikalą, mes, rodos, klausomės autoriaus pokalbio su pačiu savimi. Kas atsitinka žmogui, netekusiam pagrindo po kojomis? Šiandienos pasaulyje tokių yra milijonai. Miłoszas nekalba apie elementariausius dalykus: žinome, kad kiekvienas, apleidęs valstybės ribas (kitaip nei iki 1914 metų), atsiduria ir už teisės ribų.
Tokiu būdu neturįs kurios nors valstybės paso pasaulio pilietis traktuojamas kaip nevisateisis žmogus (ypač ryškiai tai parodė Hannah Arendt puikioje savo knygoje apie totalitarizmą). Miłoszas žvelgia plačiau. Ir įgijęs kitą pasą, nebeatrasi savo šaknų. Kas dvasinga, dora, žmogiška? – klausia jis. Tai klausimai, į kuriuos mūsų šimtmetis atsako tikrove, formuojančia bendro likimo žmones, kuriems ir atstovauja knygos autorius. Taip pati žmogiškojo buvimo patirtis įgalina juos būti pasaulio piliečiais“, – Karl Jaspers, iš pratarmės 1974 m. vokiškajam leidimui.
Nobelio premijos laureato Czesławo Miłoszo „Pavergtas protas“ – viena garsiausių XX a. eseistikos knygų. Tai ne tik garsus antistalinizmo tyrinėjimas, bet ir literatūros traktatas, esė apie žmogų, istorijos mechanizmą, kultūrą ir politiką.
Autorius tyrinėja totalitarizmą, remdamasis daugiausia Lenkijos socializmo patirtimi. Skyriuje „Baltai“ ir kitur kalbama apie Lietuvą.
