„Vytauto Rubavičiaus poezija, stovėdama lyg ir atokiau nuo tradicinių ir dabartinių lietuvių poezijos „magistralių“, savitai papildo Lietuvos poezijos „kelių žemėlapio“ tinklą, nuvesdama į gal ne itin dažnai lankomas, bet dėl to nė kiek nemažiau svarbias, įdomias ir mažai tyrinėtas „dvasios vietoves“. Šiek tiek racionalus, filosofinis, dažnai į kalbą orientuotas kalbėjimas, grindžiamas kalbos struktūromis ir jų dekonstravimu, leidžia poetui prasiskverbti ir atskleisti pačioje kalboje užkoduotus „būtovės slėpinius“.