Ketvirtoji Onos Jautakės eilėraščių knyga. Joje, kaip ir ankstesnėse ryškus panteistinis autorės požiūris į aplinką, išryškinamas šiuolaikinio žmogaus gyvenimo būdo ir jo prigimtinių esmių konfliktas.
Autorė retrospektyviai fiksuoja iš pirmo žvilgsnio nereikšmingą bei dinamiško gyvenimo žmogui nepastebimą vyksmą gamtoje ir vidiniame pasaulyje. Eilėraščius į visumą sieja tas pats kontempliuojantis subjektas, moteriškas žvilgsnis, intuicija.
Egzistenciniai apmąstymai, įvilkti į poetinį žodžių modelį, sušvelnina būties trapumo ir laiko erozijos pajautas. Piešiamas mitopoetinis pasaulėvaizdis, tėvų ir protėvių dvasios nešiojimas kaip tapatumo šaltinis. Šiam piešiniui malonaus jaukumo suteikia archajiški ir žemaičių tarmės žodžiai, natūraliai įaugę į eilėraščius.