Jaučiuosi esanti Lietuvos medžio šaka, patekusi į tolimą Australiją. Mano poezijos knygos „Vėjas ir šaknys“ pavadinimas atspindi mano likimą. Gaila, kad leidykloje buvo praleistos esminės eilutės: Vėjas gimė mano sąnariuose, / ir aš tapau audra. Jos išreiškia man skirtą benamystę. Esu blaškoma vėjo po įvairius pasaulio kampus, mane gena įgimtas nerimas, spontaniškumas, veržlumas ir noras pažinti, suprasti kiek įmanoma daugiau.“ (Lidija Šimkutė, 1994)