Pirmajame Karolio Barecko eilėraščių rinkinyje "Skyrybos ženklas" ryškios lyrinio herojaus pastangos susivokti pasaulyje, kuris pasiūlo savo istoriją su visa įmanoma įvairove - geografine, kultūrine, religine, su tuo, ką reikėtų vadinti žmonijos lobynu ir nuokryčiais, su šalia esančia realybe ir Visatos slėpiniais, kuriuos įsivaizduoti ir pažinti neužteks nei gyvenimo, nei žinių, bet pastanga tą daryti ryški. Be šios pastangos taip ir liktų neatspėta sakinio dalies prasmė, suformuluota iki skyrybos ženklo, nuo jos, tikima, priklauso, koks bus skyrybos ženklas - taškas ar kitas, paliekantis galimybę tęsti sakinį.
"Mokyklos laikais žavėjausi astronomija, vėliau - studijavau filosofiją, o pastaruosius keletą metų įnirtingai naršau pasaulį. Keliavau po Aziją ir Centrinę Ameriką, dirbau Indijoje, savanoriavau pabėgėlių stovykloje Kroatijoje bei braidžiau po Himalajų sniegynus. Mano santykis su poezija visada buvo komplikuotas. Kartais labai jos nekęsdavau, o kartais negalėdavau be jos gyventi. Tarp kintančių pomėgių ir tapatybės paieškų ji jau daug metų išlieka stabiliausia mano dalis. Svarbiausias dalykas man yra laisvė. Laisvė nuo kasdienės rutinos, apribojimų, kuriuos susikuriame savo galvose, ir besaikio vartojimo. Poezija - mano maišto forma. Bejos būtų paprasčiau, bet ne taip įdomu."
Karolis Bareckas