Sonetai

Niekada nesenstantys, kad ir kiek kartų būtų kartojamas leidimas – Viljamo Šekspyro „Sonetai“. Tai poezija iš didžiosios raidės ir jos vieta kiekvieno rimto skaitytojo knygų lentynoje.


Viljamas Šekspyras paliko dviejų žanrų kūrinius – dramas ir sonetus. Sakoma, kad vienas gali gimti iš kito. Dramą galima sukoncentruoti į trumpą ir galingą sonetą, o sonetą išplėtoti į giliausius žmogiškuosius konfliktus atskleidžiančią dramą. V. Šekspyras visuomet kalbėjo apie žmogų ir jo vidinį pasaulį. Tai būdinga renesansui su jau juntamomis prieštaringojo baroko užuominomis.


Meilė, aistra, pasiaukojimas, dvasios grožis – amžinos ir itin V. Šekspyrui artimos temos, kurios dažniausiai ir gvildenamos jo sonetuose. Sonetas – gana griežtos sandaros, keturiolikos eilučių eilėraštis. Ši griežta forma visiškai netrukdė ir netgi itin tiko išreikšti jausmus, pafilosofuoti, apmąstyti, nes sonetas dažniausiai buvo komponuojamas kaip kelių skirtingų temų ar būsenų supriešinimas.


V. Šekspyras sukūrė 154 sonetus ar bent jau tiek jų yra išlikę iki mūsų laikų. Juose kalbama apie pagrindines vertybes, kurias puoselėjo poetas – išaukštinama draugystė ir meilė, smerkiamas melas, išdavystė ir padlaižiavimas. Sonetuose atsiradusi Tamsioji dama tuomet buvo naujas meilės ir moters simbolis. Šekspyras atskiria jausmą ir jo objektą, neidealizuoja meilės, o priima ją ir skaudinančią, ir aistringą, ir kūnišką. Jo lyrinis „aš“ blaškosi tarp meilės ir neapykantos. Vėlyvuosiuose poeto sonetuose atsiranda mirties, žmogaus laikinumo temos.


V. Šekspyro „Sonetai“ – tai nepamirštama ir nesenstanti klasika, kuri įkvepia šiuolaikinius kūrėjus ir visų laikų įsimylėjėlius.