Suvokimo durys; Dangus ir pragaras: esė
Aldous Huxley – anglų poetas, dramaturgas, romanistas, eseistas, kritikas, filosofas, garsių romanų („Puikus naujas pasaulis“, „Neregys Gazoje“, „Sala“) autorius, pacifistas, eksperimentuotojas, siekęs praplėsti žmogaus suvokimo ribas. Pasak šio autoriaus kūrybos tyrinėtojo Roberto Kuehno, Huxley „gyvenimą pradėjo kaip judraus, skvarbaus proto enfant terrible, o baigė kaip išminčius“.
Sybille Bedford teigimu, rašytojas vėlyvajame kūrybos etape ieškojo tokio narkotiko, kuris leistų pabėgti nuo savęs ir saikingai vartojamas būtų fiziškai ir socialiai nekenksmingas. Remdamasis savo meskalino vartojimo patirtimi, Huxley parašė dvi publicistikos knygas – „ Suvokimo durys“ (1954) ir „Dangus ir pragaras“ (1956).
„Suvokimo duris“ autorius sukūrė per du mėnesius. Juodraštį įteikė savo žmonai Mariai – ji stebėjo jo eksperimentus su narkotinėmis medžiagomis. Išleista 1954 m. vasarį, ši "nedidelės apimties knyga" (tik 20 tūkstančių žodžių) pagarsėjo kaip sensacija. Tačiau Thomas Mannas laiške, adresuotam Idai Herz, ją pavadino "neatsakinga knyga". O Huxley tęsė bandymus. 1955 m. jis du kartus išbandė meskaliną – kartu su pacifistu G. Heardu ir ekscentrišku Vankuverio urano korporacijos prezidentu Al Hubbardu. Bičiuliai jo dėmesį atkreipė į socialinius meskalino aspektus. Netrukus naują vizijų pasaulį jis aprašė esė „Dangus ir pragaras" (1956); pagrindinė šio kūrinio mintis, kad psichologijos paribio zonos – tai šiuolaikinio mokslo sritis
„Suvokimo durys“ – vienas garsiausių XX a. penktojo dešimtmečio psichodelinės kultūros tekstų, pagal jo pavadinimą pavadinta kultinė grupė „The Doors“ („Durys“).
