Daiktuose glūdi poezija, gamtos ir žmogaus daiktuose, ryšiuose, santykiuose. Smagu apie tai galvoti skaitant naują Vytauto Stulpino eilėraščių knygą netikėtu pavadinimu „Vakarijos“ ir įsižiūrint į joje esančius Gvido Latako darbus, daiktiškai apčiuopiamus.
„Vakarijose“ yra žemaičių itin mėgstamos vakaro, pavakario, saulėlydžio šviesos. „Mosėdžio akmenys / grimzta į vakariją, / kaip šiaurės šviesa jūron“, – ištaria Vytautas. Ir jam atitaria Gvido emaliukų šviesa, saulėlydiška, neryški, akmeniška. Neryški ir tada, kai ryškesnė. Telšiai, kurių kraštovaizdžiai ir kraštoveidžiai atsispindi knygoje, dar apšviesti jūron grimztančios šiaurės šviesos.
Viktorija Daujotytė