„Vilniaus žodžiai“ – tai pagarbos Lietuvos sostinei, jos gyventojams ir pačios Schirin Nowrousian laikui Vilniuje išraiška. Ištisus trejus metus poetė gyveno ir dirbo miesto širdyje, susipažino su daugybe jo žmonių, nenuilstamai klajojo gatvėmis, skersgatviais, kiemais, taip pat po užmiestį ir aplinkines vietoves. Pro virtuvės langą jos žvilgsniui vėrėsi vieta, kur kadaise stūksojo didžioji Vilniaus sinagoga. Kuo įvairiausiai apdainavusi ir pagerbusi Vilnių ir jo žmones, ji užbaigia (ir kartu pradeda) rinkinį Juodkrantėje, Kuršių nerijoje, atsiradusiu atsisveikinimo tekstu, tarsi savotišku svajingu pažadu: pažadu tęsti giesmę – nusiteikimu apdainuoti daugybę kitų vietų piečiausioje iš Baltijos šalių.