Žmogus

Eduardo Mieželaičio poema Žmogus (1961) yra tapusi socialistinio realizmo kanono simboliu. Tačiau ne viskas taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš tokio teiginio.

Dar ankstesniuose rinkiniuose Mieželaitis ėmė ieškoti būdų, kaip išsivaduoti ir iš privalomų tezių rimavimo, ir iš tradicinio lyrizmo tradicijos. Pasirinktas kelias buvo avangardas. Mieželaitis mokėsi ir iš tarpukario avangardo (autoritetas buvo Kazys Binkis), ir iš to meto Vakarų autorių. 1961 m. jis susitiko su Robertu Frostu, Allenu (Alenu) Ginsbergu, jam dedikavo eilėraštį „Staugsmas virš Bruklino tilto“. Algirdas Julius Greimas Paryžiuje rašė: „Mieželaičio poezija atidaro Lietuvoje naują literatūrinio gyvenimo laikotarpį – 'keturių vėjų' epochą. Tas pats žmogaus, pasaulio ir literatūrinės formos ieškojimas, tas pats draskymasis ir šūkavimas. Kelis kartus patikrinu išleidimo datą: 1962, o ne 1926 metai. Kuo drąsiau darom pažangą, tuo labiau trypiam vietoje ar net grįžtam atgal“. Mieželaičio rinkinyje pasirodo naujas sovietinio žmogaus projektas – didingas, galingas Visatos šeimininkas ir valdovas, kosmoso užkariautojas. (Įdomu, kad tokia nauja žmogaus samprata atsispindėjo net ir buityje, pvz., to meto butų interjeruose: „Antai baldų formų mažėjimo tendencija buvo interpretuojama kaip žmogiškojo mastelio įvedimas į buitį arba teigiama, kad bute turi vyrauti žmogus, o visi daiktai turėtų būti žemesni už žiūrėjimo aukštį. Naujo tipo baldų 'integravimas' bei populiarinimas“. Tokia žmogaus koncepcija buvo būtina po Stalino mirties. Buvo ieškoma, kas turėtų sudaryti Naujojo Žmogaus branduolį. Ištikimas Stalinui ir jį šlovinantis žmogus buvo praeitis, dabar atėjo laikas sukurti iliuziją, kad kiekvienas komunistas yra savotiškas antžmogis – laisvas ir galingas. Bet tokia avangardinė programa komunistinėje valstybėje buvo ciniškas tyčiojimasis iš žmogaus laisvės. (Aprašymas paimtas iš MO muziejaus tinklapio).