Alice Miller (1923‒2010) ‒ šveicarų psichoterapeutė, žymi vaikystėje patirtų traumų specialistė, trylikos knygų, išleistų trisdešimtyje šalių, autorė.
Vartydama kūrybingų žmonių biografijas (Friedricho Nietzsche's, Pablo Picasso, Käthe Kollwitz, Busterio Keatono ir kt.) Alice Miller tvirtina radusi probėgšmiais pateiktos informacijos, kuri labai svarbi jos tyrinėjimų sričiai. Jose pateikti vaikystės nutikimai atsispindi vėlesniuose tų žmonių kūriniuose, nors patys biografai į tuos pavienius įvykius beveik nekreipia dėmesio. Juos būtų galima palyginti su rastu, bet nepanaudojamu raktų ryšuliu, kurio šeimininkas nežinomas, veikiausiai jau apsigyvenęs kituose namuose ir užmiršęs pamestus raktus.
Pasinaudodama rastais raktais Alice Miller atskleidžia stulbinančių sąsajų. Nenuoširdus atleidimas tėvams ir vaikystės kančių išstūmimas tampa emociniais spąstais, žalojančiais žmogaus savastį; neretai taip išauga dvasiškai luoši žmonės. Alice Miller įtikinamai tvirtina, kad pasveikti, atgauti gyvenimo džiaugsmą, kūrybines galias ir taikingumą galima be išankstinių nuostatų žvelgiant į savo vaikystę.
Jei vaiko auklėjimas pateikiamas kaip meilės įrodymas, kyla painiava, vėliau turėsianti padarinių. Jei taip auklėtas žmogus įsitrauks į politiką, jis tęs pradėtą naikinimo darbą, bet save vadins geradariu, kaip kadaise jo tėvai. Ir Stalinas, ir Hitleris neva norėjo tik gero. Žudynės tebuvo būtina priemonė pasiekti kilniam tikslui. Tokią ideologiją jie perėmė iš abiejų tėvų. Jei vienas iš tėvų būtų tapęs padedančiu liudytoju ir saugojęs vaiką nuo kito žiaurumo ir beširdiškumo, toks vaikas vėliau nebūtų tapęs nusikaltėliu.