Dvasinė patirtis ir psichologija

Knygoje psichologijos profesorius kunigas jėzuitas J.-F. Catalanas nagrinėja tikėjimo kelyje dažniausiai pasitaikančias psichologines problemas ir atskleidžia dvasinio gyvenimo pavojus, siekdamas padėti išsivaduoti iš ydingų dvasinio vadovavimo ir pamaldumo formų.

Kas yra tas susitikimas su Dievu, tas Dvasios patyrimas, šventybės pajauta? Kur yra "tikrasis" Dievas ir kur visame tame yra Jėzus Kristus? Su kokia tikrove susitinkame maldoje ir ko galime iš jos tikėtis? Kodėl tenka jaustis kaltam ir iš kur kyla tas neaiškus nepatogumo jausmas, kai mums kalbama apie nuodėmę? Kokio išgydimo galime tikėtis iš to Dievo, kurį mes skelbiame Išgelbėtoju? Kokio tobulumo turime siekti? Kiek tame yra narciziškumo? Kokio pobūdžio atsižadėjimo reikalauja tobulumo siekimas? Ar krikščionis būtinai turi būti visiškai subalansuota būtybė? Kokie žmogiškieji faktoriai veikia dvasinį palydėjimą? ir pan. Kas išdrįstų teigti, kad mokslai, tyrinėjantys žmogų, ir būtent psichologija apie visa tai neturi ko pasakyti?

Visi tikri dvasiniai mokytojai buvo geri psichologai. Ir iš tikro, kaip dvasinio gyvenimo srityje galėtų būti įmanomos teisingos įžvalgos, jei nemokėtume atskirti to, kas turi Dievo Dvasios žymę, nuo to, kas paprasčiausiai yra būdinga ligotai psichikai? Dvasinio palydėjimo praktikai gerai žino, kad skirtumai tarp Dievo Dvasios ženklų žmogaus sieloje ir ligos simptomų kartais yra labai neryškūs, tačiau visada esminiai.

Dvasinė patirtis negali būti supaprastinta iki psichologinės, tačiau santykis su Dievu, kaip ir su kitais, yra išgyvenamas tik per konkrečią žmogišką psichiką. Knygos autorius, atskleisdamas jausmingumo, ydingų dvasinio vadovavimo ir pamaldumo formų spąstus, aiškiai ir kompetentingai veda į tikrą vidinį gyvenimą. Sąmoninga kritika, kurios jis nevengia, nėra destrukcija. Tai kritika tam, kad būtų atskleisti tykantys pavojai ir padėta jų išvengti.